„Aš daug reflektuoju“ „Aš save analizuoju“ „Aš daug ką suprantu apie save“.
Dažnai taip girdime socialiniuose tinkluose, pokalbiuose, terapijoje. Retas žmogus susimąsto, ką jis iš tiesų vadina refleksija.
Refleksija dažnai laikoma teigiamu dalyku. Manoma, kad kuo daugiau žmogus galvoja apie save, analizuoja savo jausmus ir elgesį, tuo jis sąmoningesnis, brandesnis, labiau augantis.
Daug kas net didžiuojasi sakydami: „aš daug reflektuoju“.
Ir vis dėlto praktikoje dažnai matau kitą vaizdą – žmogus daug galvoja, bet gyvena ne lengviau. Kartais net sunkiau. Nes ne visa refleksija padeda. Kai kurios jos formos tyliai palaiko kančią, nors iš išorės atrodo kaip darbas su savimi.
Refleksija nėra vienas procesas. Ji gali būti labai skirtingos struktūros ir turėti visiškai priešingą poveikį žmogaus savijautai ir gyvenimui. Vienais atvejais ji tampa vidiniu kelrodžiu, padedančiu orientuotis, priimti sprendimus ir judėti pirmyn. Kitais – uždaro žmogų jo paties mintyse, atitolina nuo realybės ir palaiko nuolatinį minčių ratą.
Todėl klausimas: „ar aš reflektuoju“ – nėra svarbiausias, o svarbiau: „kur mano refleksija mane veda“.
Yra situacijų, kai refleksijos apskritai nėra. Žmogus reaguoja impulsyviai, automatiškai, vedamas įpročių. Viskas vyksta greitai: pasakiau, padariau, sureagavau, o paskui tik stebiu pasekmes. Čia dar nėra nei pasirinkimo, nei suvokimo, kas su manimi vyksta. Tai labiau reakcija nei refleksija.
Yra ir kita, daug dažnesnė forma – tokia, kuri atrodo kaip mąstymas, bet iš tikrųjų atitolina nuo situacijos.
Mintys sukasi apie praeitį: „kas būtų, jeigu būtų“ arba apie bendrus apibendrinimus: „man visada taip“, „su manimi kažkas ne taip“, „gyvenimas apskritai sudėtingas“. Skamba protingai, kartais net filosofiškai, bet po tokio apmąstymo ir galvojimo niekas nesikeičia. Energija išeikvojama ne veiksmui, o tik galvojimui. Atsiranda nuovargis, bejėgiškumo jausmas.
Dar viena dažna forma – nuolatinė introspekcija, kai dėmesys vis grįžta į save, į savo jausmus, savo reakcijas, savo „trūkumus“. Žmogus save stebi, analizuoja, vertina, lyg nuolat save stebėtų per padidinamąjį stiklą.
Čia dažnai atsiranda savikritika, kaltė, gėda, nuolatinis klausimas „kas su manimi ne taip“.
Tokia refleksija dažnai didina nerimą ir emocinį nestabilumą.
Tai kas iš tiesų toji refleksija, kuri padeda?
Psichologijoje tai vadinama sistemine refleksija. Tai nėra vien mąstymas apie save ar savo jausmus. Tai gebėjimas matyti save gyvenimo kontekste – santykyje su kitais žmonėmis. Tokia refleksija leidžia žmogui pastebėti ne tik tai, ką jis jaučia, bet ir kada tie jausmai kyla. Atsiranda aiškesnis vaizdas to, kas vyksta kasdien – pokalbiuose, konfliktuose, sprendimuose, pasirinkimuose. Žmogus pradeda žiūrėti į save ne kaip į problemą, kurią reikia taisyti, o kaip į žmogų, kuris yra santykyje su pasauliu, kuris jaučia, ir sąmoningai renkasi, kaip gyventi toliau.
Paprastai tariant, tai būdas mąstyti apie save taip, kad žmogus nei „užstringa“ savo mintyse, nei leidžia jausmams jį užvaldyti – jis gali jausti, suprasti ir kartu išlikti ryšyje su tuo, kas vyksta aplink.
Kai žmogus reflektuoja sistemiškai, jis neapsiriboja klausimu „kas su manimi ne taip?“
Atsiranda platesni klausimai, tokie kaip:
– kas šiuo metu vyksta tarp manęs ir kito?
– kokios mano ribos šioje situacijoje?
– ką aš darau ir kokias pasekmes tai turi?
– ką galiu rinktis dabar?
Svarbus sisteminės refleksijos bruožas – savidistancija. Tai gebėjimas išbūti su jausmais jų neneigiant, bet ir neleidžiant jiems visko užgožti. Žmogus gali jausti pyktį, liūdesį ar nerimą ir kartu matyti, iš kur tai kyla ir ką su tuo daryti. Sisteminė refleksija grąžina ryšį su realybe. Todėl ji natūraliai veda ne tik į įžvalgas, bet ir į sprendimus bei veiksmus.
Sisteminė refleksija yra glaudžiai susijusi su buvimu čia ir dabar – su tuo, kas vyksta konkrečiame santykyje, konkrečioje situacijoje ir konkrečią akimirką. Tai refleksijos forma, kuri neatskiria žmogaus nuo jo gyvenimo patyrimo, bet priešingai, padeda jame dalyvauti sąmoningiau ir gyviau.
Ši refleksija nesustoja ties įžvalga ar supratimu – ji natūraliai veda į sprendimą, pasirinkimą ar veiksmą, o kartais ir į sąmoningą apsisprendimą kol kas nieko nedaryti, aiškiai suvokiant tokio pasirinkimo priežastis.
Dažnai refleksija užstringa ne todėl, kad žmogus „per mažai stengiasi“, o todėl, kad veikia vadinamieji kontakto nutraukimo mechanizmai. Jie trumpam saugo, bet ilgainiui pradeda trukdyti. Emocijos nukreipiamos į save vietoj to, kad pasiektų „adresatą“.
Vengiama tiesioginio kontakto, kalbama „apie viską“, bet ne apie tai, kas iš tiesų svarbu. Gyvenama pagal taisykles – „reikia“, „privalau“, „normalūs žmonės taip nejaučia“. Arba prarandamos ribos santykiuose ir visas dėmesys nukreipiamas į kitą, pamirštant save. Tokiose vietose refleksija tampa uždaru procesu, kuris neveda į realų pokytį.
Refleksija savaime nėra nei gera, nei bloga. Ji gali būti resursas, bet gali tapti ir tylia savižalos forma. Viskas priklauso nuo to, ar ji yra gyva, sisteminė ir susieta su veikimu, ar uždara, savikritiška ir izoliuota.
Terapinis santykis dažnai tampa vieta, kur refleksija pamažu įgauna sisteminę formą. Ne todėl, kad terapeutas „paaiškina“, o todėl, kad šalia atsiranda kitas žmogus, kuris padeda išlaikyti perspektyvą, pastebėti, kur refleksija virsta savikritika ir kur nutrūksta kontaktas, o kur atsiranda galimybė grįžti į gyvą patyrimą.
Terapijos tikslas nėra duoti teisingus atsakymus. Tikslas – padėti atkurti ryšį su savimi, su kitais ir realybe, kad refleksija taptų atrama, o ne dar vienu būdu save alinti.
Jei jauti, kad nori pasikalbėti, mielai kviečiu į susitikimą >>
